Šunų žarnyno parazitai

Šunų žarnyno parazitai
Helmintai (parazitinės kirmėlės), ypač parazituojantys žarnyne, įvairiai kenkia šuns organizmui. Tai pasireiškia įvairiomis ligomis. Kai kuriomis helmintų rūšimis gali užsikrėsti ir žmogus (ypač vaikai).

Apsikrėtę kirmėlėmis šunys kurį laiką dar būna linksmi, sveiki ir aktyvūs. Jei užsikrėtimas nedidelis, o šuns organizmas stiprus, galima nepastebėti požymių. Dažniausiai liga pasireiškia jauniems šuniukams. Pagrindiniai požymiai: gyvuliai šiūra, liesėja, atsiranda mažakraujystė, šuniukų išpustas pilvas, jie tingūs, greitai pavargsta ir tampa neatsparūs daugeliui ligų. Užsikrėtę askaridėmis šunys dažnai vemia, o užsikrėtus cestodais aplink išeinamąją angą atsiranda mažų baltų cestodų narelių.

Išvardyti ligų požymiai yra ilgo kenksmingo kirmėlių veikimo šunų organizme rezultatas. Askaridžių lervos migruoja per šunų kepenis ir tik po to patenka atgal į žarnyną. Kai kurie nematodai minta krauju, pažeisdami žarnų gleivinę. Visos kirmėlės iš savo organizmo į šuns žarnyną išskiria nuodingųjų produktų. Tie produktai patenka į šuns kraują. Parazitais užsikrėtusius šunis silpniau veikia profilaktiniai skiepai.

Pagrindiniai šunų parazitai yra apvaliosios ir plokščiosios kirmėlės.

Apvaliosios kirmėlės
Apvaliosios kirmėlės, arba šunų nematodai, yra įvairaus kūno ilgio, siūlo formos. Kūno ilgis svyruoja nuo 0,6 cm iki 18 cm. Nematodai apvaliosiomis kirmėlėmis vadinamos todėl, kad jie yra apvalūs. Šunų žarnyne dažniausiai parazituoja 4 nematodų rūšys: 3 plonosiose žarnose (Toxocara canis, Toxascaris leonina, Uncinaria stenocephala) ir 1 storosiose (Trichocephalus vulpis).

Šuo, užsikrėtęs kirmėlėmis, su išmatomis išskiria į aplinką parazito kiaušinius. Per kelias savaites ar kelis mėnesius iš nematodų kiaušinėlių išsirita lervos. Jomis užsikrečia kiti šunys.

Šuniukai toksokarais dažniausiai užsikrečia nuo kirmėlėmis užkrėsto maisto ar vandens. Jie gali užsikrėsti per kalės pieną, ir netgi būdami dar gimdoje.

Plokščiosios kirmėlės-Kaspinuočiai
Kaspinuočiai, arba cestodai, yra balti, kaspino formos, nariuoto kūno kirminai. Jų ilgis – nuo 0,1 iki 300 cm. Cestodai parazituoja plonosiose šunų žarnose. Juostos pavidalo cestodas sudarytas iš galvos, kaklelio ir nariuotojo kūno. Narelių skaičius grandinėlėje gali būti nuo 3-5 iki kelių tūkstančių, priklausomai nuo cestodo rūšies. Galvutėje yra 4 čiulptukai su chitininiais kabliukais, kad parazitai galėtų prisitvirtinti prie šeimininko plonųjų žarnų gleivinės.

Cestodų visimas sudėtingas – du ar trys tarpiniai šeimininkai. Tarpiniais šeimininkais būna kiaulės, avys, stambieji raguočiai ir laukiniai gyvuliai (stirnos, kiškiai, graužikai), žuvys, net blusos ir plaukagraužiai. Šunys apsikrečia tik per ėdalą, suėdę tarpinius šeimininkus arba blusas ir plaukagraužius.

Dabartiniu metu tarp šunų labiausiai paplitę 3 kaspinuočių rūšys: Dipylidium caninum (15-50 cm), Taenia hydatigena (75-300 cm), Taenia pisiformis (50-100 cm); iš viso parazituoja 9 rūšys.

Ar pavojingi šunų helmintai žmogui?
Žmogus dažniausiai užsikrečia šunų žarnyno parazitais per burną, valgydamas kiaušinėliais užkrėstą maistą. Užsikrečiama keliais būdais:

ant užsikrėtusių šunų plaukų, ant letenėlių ir snukučio būna daug cestodų ir nematodų kiaušinėlių. Jie patekę ant žmogaus rankų, patenka į burną;

šunys dažnai laižo žmogaus rankas, o kartais ir veidą. Tuo būdu ant rankų ir veido patenka parazitų kiaušinėliai. Vėliau jie patenka į žmogaus virškinamąjį traktą;

vaikai gali užsikrėsti žaisdami smėliu, kuriame yra užsikrėtusių šunų išmatų;

miško uogos gali būti užkrėstos plėšriųjų žvėrių išmatomis. Žmogus, suvalgęs neplautų uogų, gali užsikrėsti;

nuo užsikrėtusių medžioklinių šunų ant medžiotojų rankų patenka žarnyno parazitų kiaušinėlių. Medžiotojas, lupdamas užsikrėtusius plėšriuosius žvėris, gali užsikrėsti. Nuo rankų parazitų kiaušinėliai patenka į burną. Tokiu būdu galima užsikrėsti ir rūkant;

skirtingai nuo kitų žarnyno parazitų, uncinarijų lervos gali patekti į žmogaus organizmą per pažeistą odą.

Žmogaus sveikatai gali pakenkti toksokarai, uncinarijos, kaspinuočiai, echinokokai ir alveokokai.

Toksokarų kiaušiniai patenka į žmogaus žarnyną, iš jų išsirita lervos. Jos per žarnų sienelę patenka į kraują ir išnešiojamos per visą organizmą. Jos migruoja vidaus organuose, pažeidžia kepenis, blogai veikia nervų sistemą ir akis.

Užsikrėtus uncinarijomis, parazito lervos prasiskverbia į žmogaus odą ir ilgą laiką migruoja odos audiniuose. Uncinarijų lervos patenka žmogui iš šunų išmatomis užkrėstos žemės, smėlio dėžių, paplūdimių.

Odos vietos, ant kurių patenka uncinarijų lervutės, po 2-4 dienų pradeda niežėti ir atsiranda raudonos pūslelės, o lervos toliau skverbiasi odos audiniais, iškyla raudonos niežtinčios pūslelės.

Tarpiniais kaspinuočio Dipylidium caninum šeimininkais dažniausiai būna blusos ir plaukagraužiai. Jų šuo suranda kailyje ir perkanda. Nuo šuns plaukų perkąstos blusos patenka ant žmogaus rankų ir į burną. Tas pats įvyksta, kai šuo laižo rankas ar veidą. Žmogaus (dažniausiai vaikų) plonosiose žarnose prisiveisia cestodų. Užsikrėtusiems cestodais žmonėms dažnai skauda pilvą, sutrinka virškinimas, jie viduriuoja, niežti aplink išeinamąją angą.

Tarpinis echinokoko šeimininkas yra žmogus. Jis užsikrečia išskirtais šuns echinokoko kiaušinėliais per burną. Žmogaus kepenyse ir plaučiuose (rečiau kituose vidaus organuose) išauga pūslės pavidalo echinokoko lerva iki 20 cm skersmens. Echinokoko pūslės yra baltos, nepermatomos, pilnos skaidraus skysčio. Kuo didesnė parazito pūslė, tuo labiau sutrinka virškinimas, kvėpavimas, kraujotaka, medžiagų apykaita. Žmogus gydomas tik chirurginiu būdu.

Helmintozių profilaktika ir gydymas
Pirmiausiai reikia atsiminti, kad dabartiniais metodais ir vienkartiniu vaistų vartojimu neįmanoma visiems laikams išvengti šunų žarnyno parazitų. Tai rodo, kad helmintus reikia naikinti reguliariai ir per visą šuns gyvenimo laikotarpį. Siūlomos įvairios schemos, kurios priklauso nuo parazitų rūšies ir vartojamo vaisto sudėties.

Vyresniems kaip 6 mėnesių šuniukams vaistai nuo vidinių parazitų duodami kas trys mėnesiai. Kalytėms duodama papildomai prieš kergimą ir likus 10 dienų iki atsivedimo. Šuniukai gydomi daug kartų: 2 savaičių, vieno, dviejų, trijų, keturių, penkių ir šešių mėnesių. Maitinančios kalės visada gydomos kartu su šuniukais. Jei nėra didelio pavojaus užsikrėsti, veterinarijos gydytojas gali nuspręsti, kurią dehelmintizaciją galima praleisti.

Prieš gydymą šuo nebūtinai turi būti alkanas.